Laimingaaa · :) · [made · in · Heaven]

Vis dažniau mano mintys ten, klaidžioja tarp vienišų kalnų ir ieško saulės spindulio susišildyti..Nešalta, bet labai noriu pakelti sparnus, susigrumti su permainomis ir tyliai, bet nepamirštamai, jas išgyventi..Trokštu atsigerti iš šaltinio versmės, įkvėpti gryno oro ir neskubėti, ramiai, tykiai vaikščioti...
Tereikia sulaukti laiško ir jau pradėsime krautis daiktus. Keista, bet gerai žinau, kodėl nusprendėme važiuoti. Važiuojame mokytis, pažinti, pagyventi kitaip ir galbūt apsispręsti.

Pagailo ežiukų...Ar žinot, kad jie netyčia susimaišė ir pabudo vidury savo žiemos miego ir dabar kad ir kaip besistengtų nebesigaus užmigti?Prieš šiuos šalčius buvo dar visai ne taip žiemiškai šalta ir jiems pasivaideno kad pavasaris, jie atsikėle ir nabagiukai dabar niekur maisto neranda. Jiems nešalta, bet jie jau nebegali užmigti, klaidžioja ir labai liūdi...Laikraštyje prašoma žmonių, kad jeigu rasite pamiškėje gyvą ežiuką, paimkite jį į namus ir laikykite iki pavasario, jis valgo labai nedaug - truputį žalios mėsos ir pieno. Galima laikyti nebūtinai kambaryje, užteks ir rūsio šilumos jeigu nepatiks ežiuko pukšėjimas naktį. Šiti padarėliai labai geri, jie valgo visokias piktas gyvates ir šliužus vasarą, reikia juos saugoti ir padėti išgyventi:) Tai va:)

Be viso to dar norėjau pasakyti, kad ši žiema ypatinga ne tik dideliais šalčiais bet ir tuo, kad pagaliau mylimiausias gyvena taip arti kad bet kada galiu nubėgti pasišildyti:)Šiandien baigėsi sesija. Vidurkis geras. Labai. O darbe irgi smagu, kontoros kiemo katinai kažkur stebuklingai dingo. Tikiuosi jie kurnors persikraustė ir daugiau nebepuldinės manęs kasryt ateinančios į kiemą ir taip bjauriai neprašinės valgyti. Vis dėl to dvylikta katinų, kurių skaičius juk gali išaugti dvigubai labai greitai, brangiai kainuoja išlaikyti, juolab kad aš mieliau pamaitinčiau dvylika mielų šunyčių nei tų lipšnių katinų. Nesvarbu. Dabar belieka laukti pavasario ir gerėtis vaizdais pro langą, kai kaimynai rytais tempia vieni kitų mašinas, vaikai neina į mokyklą bet visi lauke su rogėm čiužinėja nuo kalniuko. Tuo tarpu aš galiu ramiai įsitaisyti šiltuose namuose ir skaitant kokią knygą gerti karštą karštą šokoladą...Juk dabar teoriškai atostogos, nereikia į universitetą, rytoj savaitgalis. Mėgaujuos gyvenimu.

Šiandien man visi žmonės toki linksmai juokingi, skubantys, perkantys, sušilę...Ir tai tikrai užkrečiama  Prisipažinsiu, aš irgi sušilusi, bet aš ir vėl ir vėl jaučiu, kad man baisiausiai gera gyventi!!! Tikrai, taip kalėdiškai visur gerumu kvepia. Na gal ne visur bet aš matau tik tai, kas dabar gražu ir tai, kas džiugina širdį. Juk aš išmokau gaminti karštą šokoladą ir visus savo mielus draugus ir šiltus žmones pradžiuginu karštu gėriu su trim dailiais sausainukais. Labai gera jausti tą šilumą. O prieš dvi savaites cinamonu kvepiančioje patalpoje su daugeliu kitų šiltų žmonių gerėjomės Kaniavos dainomis...Ir, žinoma, gėrėme žalią arbatą su cinamonu, tokią kalėdiškai karštą. Prieš savaitę pasipuošiau savo palangę rausvom lemputėm ir mažutėm snaigėm. Jauku. Prieš keturias dienas taip linksmai apsipirkinėjome ir su mažu jauduliuku ieškojom kuom pradžiuginti artimuosius. Užvakar tris valandas kruopščiai viską pakavau, klausydama kalėdiškai šiltų dainų...O praeitą penktadienio naktį - šeštadienio naktį- rytą netikėtai atsidūriau visur, va , Kėdainiuose, Panevėžy, Šeduvoj, Radviliškyje, Šiauliuose, Kuršėnuose, Telšiuose, Plungėje, Kretingoje ir 5:30 jau stovėjome Palangos tilto gale, kur sulankstėme po lėktuvėlį, kuriuos paleidome skristi ir pasidžiaugėme galį veikti vien iš idėjos;) Smagu :) Bet nuostabiausia yra tai, kad Kalėdos vis dėl to suartina net ir labai artimas sielas...Ir nebenorime švęsti šių švenčių atskirai. Pirmosios mūsų Kūčios ir Kalėdos buvo Italijoje, Venecijoje...Mmm, Venecija, aš taip jos lgiuosi, ypač šiuo metu.. Nepamirštama. O šįmet bus irgi šiltai. Kūčios pas mane namuose, Kalėdos Žemaitijoje. Man tai labai svarbu. Tėtis pagamino giros, aš kepsiu kučiukus, mama pjaustys mišrainę o Mindaugą irgi kaip nors įdarbinsime;) Man taip patinka Kalėdos!!! Ačiū :)
O visiems visiems, kurie netyčia užklįs į mano LJ, linkiu gerumo, šilumos…To mums visiems dažnai pristinga. Linkiu įsiklausyti į kiekvieną brangų ir atsakyti gerumu. Šiltų Švenčių!!!

Nuliūdau. Bet tik trumpam. Ir labai tyliai. Minutei, dviem...Ilgai netruks. Bet šiandien nuliūdau. Kažkur padėjau savo džiaugsmo eleksyrą, o gal kažkas jį trumpam paslėpė nuo manęs. Gal taip padarė tam, kad per šiandien dar labiau sustiprėčiau?

Kažkas atsitiko su rodyklėmis, jos kažkaip per greitai...Turbūt tik šiandien. Pasiėmiau iš bibliotekos mažą knygutę "Skaitymai minutėms". Perskaičiau : norint patirti laimę, pirmiausia reikia nepriklausyti nuo laiko, taigi ir nuo baimės, ir nuo vilties, o šis sugebėjimas daugumai žmonių ilgainiui prapuola. Man taip nutikti negali, šiandien laikausi jo įsitvėrusi. Nereikia panikuoti. Šiandien aš tik sustiprėsiu. Žinau.

Prieš savaitę kvailiojom, ir kažkas gavosi. Visai smagu pažiūrėti.

 

Kaip jis man patinka. Negaliu.

Pasipiktinau. Gyvename pasaulyje kur viskas po truputelį verčiama į komercinį mėšlą. Ateinu į MAXIMA o ten, visų džiaugsmui ir mano nusivylimui, visa parduotuvė apkarstyta ("papuošta") kalėdinėm eglutėm, kalėdiniais žaislais, varpeliais ir kitokiais kalėdiniais blizgučiais... Žmonės, juk dar tik lapkričio pradžia!!! Na žinoma, praėjo vėlinės, tada jau vadinas Kalėdos, o turbūt jau sausio pirmą pradėsime Valentino dienos laukt, poto turbūt iškart Vėlykos ir jau anntros Vėlykų dienos pavakarę MAXIMA persiorganizuos į Joninių nuotaiką. Siaubas. Viskas taip dirbtina ir sukomercinta. Kodėl Kalėdos negali likti jauki šeimos šventė, griaunama visų švenčių idilė kai kasdien turi matyti kad ta "šventę" gali NUSIPIRKTI už 99ct. Nusivyliau eilinį kartą mūsų prekybininkais, kurie negalvoja apie nieką kitą kaip tik apie savo pelną. Gal aš senamadiškai čia samprotauju, bet man tikrai pikta.
Tai tiek. Kad ir kaip miela man čia gyventi bet vis dažniau pagalvoju apie kitokį gyvenimą kitokioje aplinkoje, kitoje šalyje ar kaime. Lietuva Lietuva, tokia graži ir brangi Lietuva. Ir niekam nerūpi kad ta mūsų Lietuva tuoj taps tokia pati hamburgerių ir plastikinio šlamšto šalimi kaip ***. Juk mes jau net Halovyną "švenčiame", o kaip gi nešvęsti jeigu taip taip pelningai prekybininkams. Ech... Gal pasisakiau čia kaip kokia konservatyvi pensininkė bet tikrai jau darosi šlykštu, net nesinori vakare eiti pusryčiam miuslio pirktis i MAXIMA, nes vėl matysiu tą kinietiškai lenkišką "grožį".

Aš jaučiuosi gerai! Nors lauke šaltoka, bet namuose jauku ir dega žvakė.. Kepėme pyragą, buvo draugai, kalbėjomės, vynas. Vakar Pilies gatvėje Vilniuje atradome labai ypatingą vietelę, ten valgėme karštą šokoladą ir Mindaugas pasakė, kad be manęs taip nesugebėtų - jį ir vėl pripažino autoritetingi žmonės. Vakar pietavome Vilniuje su OMNITEL vadovais. Mindaugas pristatė dar vieną genialią idėją...O aš buvau šalia ir didžiavausi juo. Lygiai taip pat kaip aną savaitgalį Druskininkuose orientacininkų taurėje laukdama jo prie paskutinio punkto...
Man patinka rudeniniai rytai. Ypač tas tirštas rūkas kai važiuojant anksti ryte į darbą ir leidžiantis kalnu žemyn nematyti miesto. Man patinka, tiksliau jau pripratau, kad mūsų kontoros kiemelyje kasryt laukia apie dešimt mažų katiniukų. Jie čia gyvena. Man jų gaila, jiems šalta, bet žinau, kad jie pamaitinti. Man patinka, kad po rudens ir žiemos bus pavasaris ir vasara. Man patinka ir tai, kad mes nusprendėme sveikai maitintis. [su protu] Man patinka Žemaitija ir aš ilgiuosi Graikijos. Šiandien penktadienis, už valandos bus šeštadienis, bet tai nesvarbu, nes man patinka gyventi.

Aštunta valanda vakaro. Laisvės alėjoje taip tylu, kelios vienišos sielos klaidžioja tarp senųjų liepų. Tamsu ir šalta. Nejauku tokiu laiku čia būti, bet aš tik trumpam. Niekada nebuvau gerai įsižiūrėjus į soborą. Prieini arčiau ir žiūri į viršų. Toks masyvus, didingas pastatas, o sukurtas mažų žmonių rankomis. Įdomus tas pasaulis. Daug dalykų man dar nesuvokiama. Kaip ir Akropolio šventyklos Atėnuose. Prisiminiau kaip tą kaitrią užsigerdami pakelėje iš neaiškaus kranelio prisipiltu vandeniu kopėme į Akropolio aukštybes. Nesuvokiama, kaip tokius didelius statinius prieš tūkstančius metų žmonės pastatė savomis rankomis, juk nebuvo kranų… Ir jausmas toks neapsakomas, keistas. Viskas ten kvepia Antika. Tiek daug dar liko man čia suprasti. Kodėl neįmanoma laiko pagreitinti kai to labai reikia, kodėl negalima jo sustabdyti kai labai norisi.
Labai laukiu sekmadienio ir jis artėja taip lėtai...

Niekada nemaniau, jog ILGESYS yra toks kankinantis jausmas. Turbūt prieš tai niekada jo ir nebuvau jautųsi...Dar tik keturios dienos, o atrodo kaip amžinybė. Kankina nerimas, liūdesys, nemiga. Radau vieną būdą liūdesiui malšinti - po truputėlį kurti džiaugsmą ir padovanoti jį grįžimo dieną - metų su puse buvimo kartu proga:) Kiekviena žinia kaip mažai mergaitei didelis saldainis. Džiugauju vien dėl minties jog dar ir dar kartą įsitikinau - kitaip nebegalėčiau. Brangus, svarbus, ypatingas... Nebenoriu gyventi be savo žmogaus.
Širdis spurda kaip mažas paukštelis kai nakties spengiančioj tyloj slankioja vienišumo jausmas. Neįsileisiu jo. Juk vis tiek naktis išeina ir ateina rytas. Baigiasi lietus ir nušvinta saulė. Laukiu, labai labai laukiu. Tu juk žinai...

Che, skambina skambutis atsliepiu, sako "Labai diena čia jums skambina iš pūko tv, norėtume interviu" :)))) O aš darbe...Tai ką, išsyk mane pavaduoti paprašiau bičiulę, kolegę Astą, kuri patyrus prieš TV kamerą. Smagu. Šiandien per žinias rodys apie mūsų akciją!!! Na kitiems tai dzin, bet man tai glosto širdukę, kad darbukas neliko nepastebėtas. O šiaip juk svarbiau, kad padėjome vaikučiams, o ne kad organizaciją pagarsinom. Vistiek džiugu. Vaikų namų vedėja taip pat labai šiltai kalbėjo telefonu, sakė "studentų mes visada labiausiai laukiame". Penktadienis šis toks mmm...Geras:P
Aš laiminga, pasirodo tiek nedaug trūko iki visiškos laimės. Žinau kad ir Mindaugo akutės spindės kai vyksime į vaikų namus. O tai man yra labai labai daug...

Šiandien vešime akcijos metu surinktus drabužėlius ir kitas gerybės vaikučiams iš vaikų namų.:) Gal pamatysiu Linutį, kurį prieš metus teko globoti visą dienele...Norėčiau jam įteikti meškiuką..Bet palikau jį namie:( Gal spėsiu sugrįžti. Nesvarbu. Svarbiausia dabar sėkmingai pabaigti tai ką pradėjome prieš mėnesį..:)
Hej liko 12 dienų iki mūsų su Mindaugu svajonių, prisvajotų dramos teatre kažkada seniai seniai, išsipildymo...Pakeliausime kartu;) Eisime upės krantu:P Bet svarbiausia - pabėgsime nuo visų darbų ir rūpesčių..:) Gera būti kartu, svajoti, ir matyti, kad visas svajones galima įgyvendinti kai nesi vienas, kai tiki:)
Mėlynas puodukas žalios arbatos stovi man akis ant darbo stalo ir primena, kad laikas pradėti darbą...Bet kontoroje taip tylu, tai ramu, mano mintys toli toli už šios kontoros sienų:)Na ką jau kalbėti apie darbą. Jaučiu, kaip po truputį pradedu jausti atostogų svaigulį..;)

P.S. Ačiū:*

Šįryt pabudau visa laiminga:) Šiandien prasideda GERUMO savaitė fakultete, kurią man teko garbės organizuoti kartu su ketvirto kurso edukologėmis ir somsiečiais:) Hej, žmogau, nenusigręžk, atnešk nebenaudojamų tvarkingų drabuželių arba knygų į mūsų fakultetą, padėk socialiai remtinam jaunimui! Juk tai padaryti taip paprasta, o juk padovanosi šypsena mažyliui ar mažylei, augantiems vaikų globos namuose.( http://somsa.ktusa.lt ) Norėčiau, kad ši akcija pavyktų. Paskatinimui studentai gauna įsegamą ženkliuką prisiminimui, kad dalyvavo šioje gerumo akcijoje.
Važiavau autobusu ryte ir mąsčiau. Pasaulis toks didelis, o jame tiek mažai laimingų žmonių. Žvilgtelėjau į pyktelėjusią moterį autobuse, na taip, ji vėluoja į darbą ir už tai kalti visi iš eilės. Mačiau nuliūdusį berniuką, atrodo visišikai nelaimingą, per prievartą važiuojantį į mokyklą. Bet jie turi namus, turi darbus ir užsiemimą, o juk kiek tokių, kurie nei namų neturi, nei apie padorų darbą svajoti nedrįsta...Kiek sergančių, verkiančių, mirštančių ir kenčiančių. Na ir kiek jų, laukančių... Bet ar ne mes patys savo laimės kalviai? Pasaulyje padaugėtų laimingų žmonių, jeigu jie patys panorėtų tokiais būti. Ir nereikia kaltinti likimo, artimųjų ar savo aplinkos. Beveik viskas priklauso nuo mūsų pačių. Tik gimdytojų ir gimtinės pasirinkti negalime, o juk ateiname į šį pasaulį visi vienodi - maži, bejėgiai. Visi turime savo šansą pažinti laimę, patirti džiaugsmą ir siekti. Visi turime vienodą galimybę kaskart pradėti viską iš naujo, iš naujo tikėti ir gyventi. Gatvėse sėdintys valkatos..kuom jie kitokie nei einantys pro šalį? Jie kitoki savo troškimu būti laimingu. Gali rinktis, džiaugtis gyvenimu, siekti ir tikėti ar sustoti vietoje, atsisėsti ant gatvės grindinio ir laukti išmaldos, kasdien išgerti alkoholinių gerimų dozę, taip šilčiau, bet ar tai priverčia pasijusti laimingu. Nemanau. Man liūdna ir pikta, kad kiti nuleidžia rankas vidury kovos už savo laimę. Man skaudu matyti tuos kenčiančius gatvėse, liūdna žinoti, kad kažkas praranda tikėjimą.

Šįryt stebėjau žmones. Ryte žmonės tokie tylus ir ramūs. Tebeveikiami nakties miego šventumo. Mikriukyje vienai moteriai mobilus skambino gal tris minutes, kol pagaliau ji suprato, kad tai jos telefonas skamba. Miegas - geras dalykas. Miegodami visi mes vienodai geri ir ramūs. Rytas nuskaidrina kiekvieną ir pradedame naują dieną.
Stebiu lengvai krintančias snaiges per darbo kontoros langą. Prisimenu kaip ir būdama mažylė žiūrėdavau į snaiges būdama darželyje, vėliau mokykloje... Jos nesikeičia - išlieka tokios pat baltos ir lengvos. Jos paliečia kiekvieną, vienus džiugina, kitiems sukelia nepasitenkinimą. Šįryt įtūžęs kiemsargis gramdė sniegą nuo grindinio ir turbūt keikė atėjusią žiemą, o tu tarpu vaikai bėgdami mokyklon džiūgavo šokinėdami per baltas pusnis. O aš grožiuosi, stebiu... Krintančios snaigės ramina ir leidžia dalelę savęs gražinti į šventą nakties tylą. Žemę uždengia baltu sluoksniu, tarsi paslepia viską, kas negražu. Bet juk pavasarį vėl viskas pasimatys. Snaigės apgauna kiekvieną, paslėpdamos tamsą...
Šiemet pirmosios snaigės man atnešė vieną stebuklėlį - finansavo mano projektėlį skirtą paremti socialiai remtiną jaunimą - vaikus ir paauglius, gyvenančius vaikų globos namuose. Labai tikiuosi, kad viskas pavyks. Man tai labai svarbu.Tikslas: Parodyti visuomenei, jog studentams rūpi ne tik jų socialinė gerovė ir linksmybės.Uždaviniai: Paskatinti studentų gerumą, sąmoningumą, iniciatyvumą, ir paremti socialiai remtiną jaunimą.
Hej, snaigės per šį pusvalandį padidėjo perpus:)Gražu, noriu bėgti su Mindaugu kurnors į pievą ir statyti sniego senį:))) Laukiu savaitgalio - važiuosime į jo gimtinę, vešime Džiumarumbį (žiurkėną) brolio vaikui ir patys apturėsime ramų savaitgalį. Žinau nueisime į piceriją:P Poto pavaiksčiosime parke, aplankysime kelis draugus ir grįžę namo šildysimes rankas prie karšto arbatos puoduko:)

Elbertas Hubbardas

“Laiškas Garsijai”

Su visa šita kubietiška istorija yra susijęs vienas žmogus, ryškiai stovintis mano atminties horizonte tarsi Marsas perihelyje.
Kai prasidėjo karas tarp Ispanijos ir Jungtinių Valstijų, labai svarbu buvo greitai susisiekti su sukilėlių vadu. Garsija buvo kažkur Kubos kalnų priebėgoje – niekas nežinojo kur. Joks paštas ir joks telegrafas negalėjo jo pasiekti. Prezidentui reikėjo jo pagalbos, ir greitai.
Ką daryti!
Kažkas prezidentui pasakė: “Yra toks vaikinas, vardu Rovanas, jis jums suras Garsiją, jei apskritai kas nors tai gali padaryti”.
Buvo nuvykta pas Rovaną ir jam paduotas laiškas perduoti Garsijai. Kaip tas “vaikinas, vardu Rovanas” paėmė laišką, kaip išvaškuotame maišelyje jį užklijavo, pasikabino prie širdies, per keturias dienas iš atviros valties išlipo Kubos krante, kaip išnyko džiunglėse ir po trijų savaičių pasirodė kitame salos krašte, pėsčiomis perėjęs visą priešišką šalį, kaip perdavė Garsijai laišką – visa tai dalykai, kurių detaliai nesu nusiteikęs čia nagrinėti. Tai, ką noriu pasakyti, yra: McKinley davė Rovanui laišką, kad nuneštų Garsijai; Rovanas paėmė laišką ir nepaklausė: “Kur jis yra?”.
Dėl Dievo! Štai žmogus, kurio pavidalas turėtų būti išlietas nemirtingoje bronzoje ir statula pastatyta kiekviename šalies koledže. Tai ne knygagraužių jaunuolių reikalas, ne instrukcija apie šį bei tą, bet šiurpuliai per nugarą, kurie priverstų juos būti lojalius pasitikėjimui, veikti negaištant, sukoncentruoti savo energijas: padaryti tai – “Nunešti laišką Garsijai”.
Generolas Garsija dabar jau miręs, bet yra kiti Garsijos. Ne vienas žmogus, pasiryžęs atlikti sumanymą, kur reikia daug rankų, būna, tačiau, kartais įbaugintas vidutinio žmogaus kvailumo – nesugebėjimo arba nenoro susikoncentruoti ir padaryti.
Nerūpestinga pagalba, kvailas nedėmesingumas, aplaidus abejingumas ir nenorom dirbamas darbas, atrodo, yra taisyklė; ir nė vienam nepasiseks, jei geruoju ar piktuoju arba gąsdinimu jis verčia ar šantažuoja kitus žmones jam padėti; arba gali būti, kad Dievas savo malone padaro stebuklą ir pasiunčia jam padėjėju Šviesos angelą.
Tu, skaitytojau, išbandyk tokį dalyką: tu dabar sėdi savo kabinete – šeši tarnautojai yra tavo dispozicijoje. Pasikviesk bet kurį ir paprašyk: “Prašau pasižiūrėti į enciklopediją ir paruošti man trumpą informaciją apie Correggio gyvenimą”.
Ar tarnautojas tyliai pasakys: “Taip, sere” ir nueis vykdyti užduoties?
Lažinuosi iš gyvenimo, kad ne. Jis pažiūrės į jus blausiu žvilgsniu ir paklaus vieno arba daugiau iš šių klausimų:
• Kas jis toks buvo?
• Kokioje enciklopedijoje?
• Kur yra enciklopedija?
• Ar aš buvau tam pasamdytas?
• Ar neturėjote galvoje Bismarko?
• Kas atsitiko su Čarliu, kuris turi tai daryti?
• Ar jis miręs?
• Ar tai skubu?
• Gal man atnešti knyga ir jūs pasižiūrėsite pats?
• Kam jums reikia tai žinoti?

Ir aš statau dešimt už vieną, kad jums atsakius į šiuos klausimus ir paaiškinus, kaip rasti tą informaciją ir kodėl jums jos reikia, tarnautojas išeis ir suras kokį nors kitą tarnautoją, kad padėtų jam pamėginti rasti Corregį – o tada sugrįš ir pasakys, kad tokio žmogaus nėra. Aišku, aš galiu pralaimėti lažybas, bet pagal Vidurkio dėsnį neturėčiau.
O dabar, jei esi išmintingas, nesivarginsi aiškindamas savo “padėjėjui”, kad Corregio reikia ieškoti prie “C”, o ne prie “K” raidės, bet maloniai nusišypsosi ir pasakysi: “Tiek to” ir nueisi pasižiūrėti pats. Ir šitoks nesugebėjimas atlikti savarankiško veiksmo, šitas moralinis kvailumas, šitas valios silpnumas, šitas nenoras linksmai sugriebti ir kilstelėti – tokie štai dalykai nukelia grynąjį socializmą labai toli į ateitį. Jei žmonės neveikia dėl pačių savęs, ką jie darys, kai jų pastangų vaisius bus skirtas visiems?
Pirmas pasitaikęs pagalbininkas klube atrodo būtinas; ir baimė būti “išmestam” šeštadienio vakarą daug darbuotojų verčia įsikabinti savo vietos. Išplatink skelbimą dėl stenografisto ir paaiškės, kad devyni iš dešimties padavusių pareiškimus nemoka nei rašybos, nei skyrybos – ir visai nemano tai esant reikalinga.
Ar gali toks parašyti laišką Garsijai?
- Nueik pas tą buhalterį, - pasakė brigadininkas man didelėje gamykloje.
- Gerai; o ką?
- Na, jis geras sąskaitininkas, bet jeigu aš jį pasiųsiu į miestą su užduotim, jis gali ją gerai atlikti, bet, kita vertus, gali aplankyti pakeliui keturias smukles ir kai nusigaus į Maino gatvę, jau bus pamiršęs, ko jį siuntė.
Ar galima tokiam žmogui patikėti nugabenti laišką Garsijai?
Pastaruoju metu dažnai girdime verksmingus gailesčio žodžius, išsakytus “pažemintų prakaitą liejančių emigrantų” ir “benamio klajūno, ieškančio sąžiningo darbdavio” adresu ir prie viso to dažnai priduriamus sunkius žodžius valdžios žmonėms.
Nieko nesakoma apie darbdavį, kuris be laiko susensta per tuščias pastangas priversti nevalyvą nevykėlį atlikti proto reikalaujantį darbą; ir jo ilgas, kantrias pastangas gauti “pagalbą”, kuri tik ir dykinėja, kai tik jis atsuka nugarą. Kiekvienoje parduotuvėje ir gamykloje vyksta nuolatinis ravėjimo procesas. Darbdavys visą laiką meta lauk “pagalbą”, kuri parodė savo nesugebėjimą prisidėti prie verslo interesų, ir yra priimami kiti. Nesvarbu, kad ir kokie būtų geri laikai, šitas rūšiavimas tęsiasi: tik jei laikai sunkūs ir nėra darbo, rūšiavimas vyksta geriau – bet lauk ir suvisai lauk eina nesugebantys ir netikę. Tai yra tinkamiausias išlikimas. Savi interesai skatina kiekvieną darbdavį laikytis geriausius – tokius, kurie galėtų nugabenti laišką Garsijai.
Pažįstu vieną žmogų, tikrai puikių sugebėjimų, kuris neturi galimybės verstis savo verslu, tačiau yra absoliučiai nenaudingas niekam kitam, nes jis nuolat nešiojasi savyje nesveiką įtarimą, kad jo darbdavys jį išnaudoja arba siekia išnaudoti. Jis nesugeba duoti nurodymų, bet ir negali jų vykdyti. Jeigu jam būtų duotas laiškas nunešti Garsijai, jo atsakymas tikriausiai būtų toks: “Nunešk jį pats!”.
Šį vakarą tas žmogus vaikšto gatvėmis, ieškodamas darbo, ir vėjas kiaurai pučia pro jo palaikį paltą. Nė vienas, jį pažįstantis, nenori jo įdarbinti, nes yra nuolatinis nepasitenkinimo kurstytojas. Jis nepasiduoda proto įtikinėjimams, ir vienintelis dalykas, galintis jam padaryti įspūdį, yra storapadžio devinto dydžio bato nosis.
Žinoma, aš suprantu, jog toks moraliai deformuotas ne mažiau vertas gailesčio už fizinį luošį; bet nubraukime gailesčio ašarą taip pat ir už žmones, besistengiančius įvykdyti didelius sumanymus, kurių darbo valandos neapribotos švilpuko ir kurių plaukai greitai žyla per pastangas suvaldyti apsileidusius abejinguosius, nerūpestinguosius, nesugebančius ir beširdiškai nedėkingus, kurie, jei ne jų sumanymai, būtų alkani, ir benamiai.
Ar aš visa tai pateikiau per stipriai? Galbūt ir taip; bet kai visas pasaulis virsta lūšnynu, aš norėčiau ištarti užuojautos žodžius žmogui, kuriam sekasi – žmogui, kuris labai nepalankiomis sąlygomis vadovavo kitų pastangoms, ir kai jam pasisekė, suvokė, jog tame nieko nėra; nieko, išskyrus nuogas lentas ir drabužius. Aš nešiojau katiliukus su pietumis ir dirbau padieniu darbininku ir taip pat buvau samdytojas ir žinau, kad kažką galima pasakyti už abi puses. Nėra jokio pranašumo neturte per se; skarmalai – jokia rekomendacija; ir visi darbdaviai nėra labiau grobuonys ir despotai negu dorybingi vargšai žmonės. Mano širdis linksta prie žmogaus, kuris dirba savo darbą ir kai “boso” nėra, ir kai jis yra. Ir žmogus, kuris, gavęs nunešti laišką Garsijai, tyliai imasi savo misijos, neklausinėdamas idiotiškų klausimų ir be jokio slapto sumanymo įgrūsti jį į artimiausią kanalizaciją arba padaryti bet ką kitą, tik ne pristatyti, niekada nebus “išmestas” ir neturės streikuoti dėl didesnio atlyginimo. Civilizacija yra viena ilga, nerimastinga tokių individų paieška. Kad ir ko toks žmogus paprašytų, jam bus duota. Jo nori kiekviename mieste, miestelyje ir kaime – kiekvienoje įstaigoje, parduotuvėje, prekyvietėje ir gamykloje. Pasaulis šaukiasi tokio; jo reikia, labai reikia – žmogaus, kuris gali “nunešti laišką Garsijai”.